„Sveiki, mano vardas Laima, esu veidotyrininkė, analizuoju žmonių veidus.”
Taip dažniausiai prisistatau analizės metu. Labai ilgai galvojau, ką apie save parašyti, kaip save tinkamai reprezentuoti. Kadangi žmonių labiausiai esu vertinama dėl nuoširdumo ir paprastumo, taip ir padarysiu, parašysiu paprastai, nuoširdžiai apie save ir savo kelią veidotyros link.
Labai vertinu žmonių išsilavinimą, ir kompetenciją, bet norėčiau kalbėti ne apie diplomus, kuriuos turiu, kursus, mokymus, seminarus kuriuos esu baigusi, o apie kitą, dažnai nematomą pusę, arba tą, kurią jaučiame, kad turėtų būti, bet nemokame įvardinti… Tai yra asmenybė, vidinis pasaulis ir jo vieta greta turimų diplomų.
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad niekada nebuvau standartinis vaikas. Ir jau suaugusi nelabai tilpau į visuomenės nustatytus rėmus. Visada buvau introvertė, gyvenanti savo vidiniame pasaulyje. Su savo specifiniu mątymo ir suvokimo kampu, su kitokiu požiūriu į tuos pačius dalykus. Buvau be galo intuityvi. Nuojauta ir pajautimas galėjo būti mano vizitinė kortelė. Buvau ta, kuri mėgo būti viena, jausti, analizuoti, suprasti. Miškas ir spengianti tyla buvo geriausi mano draugai. O dažniausiai girdimas komplimentas būdavo – nu vat šitas, kažkoks labai „keistas vaikas”.
Tada neiškojau terminų, kurie mane apibūdintų. Magija, magiška moteris, linkusi į ezoteriką, šiai dienai gal taip skambėtų. Kaip tik atvirkščiai, šalia viso to, buvau labai stropi mokinė, gerai mokinausi, ir logika man buvo nesvetima. Kai atėjo ta diena, kai reikėjo stoti, pasirinkau klasikines vadybos studijas, tada jos buvo madingos, ir tos, kur neva turėjo pakloti pagrindą geram ir sočiam gyvenimui…
Na ir vėliau sekė gyvenimas. Pagrindinis mūsų mokytojas. Neskaitant visų dešimtukų, vis buvo ne ta vieta, ne tas darbas, arba aš ne ta. Ne laiku, ne vietoje. Vis jaučiau, kad turiu didžiulį potencialą, bet kažkur ne ten, nežinau kaip jį apibūdinti, kaip jį įvardinti, ir kur jį padėti. Pagrindinis klausimas visada būdavo – Kodėl? Dar dabar atsimenu tą vaizdą, grįždavau po darbo, atsigulus ant sofos, žiūrėdavau į savo diplomus, ir klausdavau savęs, gyvenimo, būrėjos, bet ko: kodėl? Kas su manimi yra negerai? Ieškojimas net ne savęs, o būtent šių atsakymų, buvo mano kelio į saviugdą, pradžia.
Pradėjau nuo knygų asmeniniam naudojimui. Ėjau vis giliau, ir giliau. Kol vieną dieną Youtube platformoje, ieškodama informacijos apie tai, kas lemia žmogaus likimą radau paskaitą, pavadinimu „Koks charakteris, tokia ir karma”. Ta paskaita man buvo kažkoks nubudimas. Kvantinis šuolis su penkiais kūlversčiais. Charakteris. Ir asmenybė. Asmeninės žmogaus savybės. Ir Nieko plius. Ta paskaita buvo kelrodė žvaigždė, kas yra tas asmenins augimas.
Žingsnis po žingsnio, pradėjo atgimti ta mergaitė, kuri visada buvo kitokia. Ta, kuri niekada netilpo į jokius rėmus. Apie jausmą, apie begalinę intuiciją, ir gebėjimą kiaurai pajausti žmones, apie nestandartinį mąstymą ir kitokį požiūrį. Mergaitė, kuri jautė, analizavo neanalizuodama. Mergaitė, kuri nelabai pritapdavo, nes tiesiog buvo kitokia. Nesakau kad ypatinga, sakau kitokia.
Mano veikla negimė iš to, kad aš pakeičiau savo gyvenimą, dabar pakeisiu tavo. Ne. Mano veikla yra veidrodinis mano asmenybės atspindys. Netipinė. Netelpanti į jokius rėmus, ar sertifikatus. Ji eina iš vidaus, iš pajautimo žmonių, ir gebėjimo analizuoti.
Ir šiai dienai, konsultacijų metu, kasdien girdžiu tą patį. Jaučiu vidinį potencialą, bet nežinau kur, nemoku jo atskleisti. Lyg ir pažįstu save, bet nemoku įvardinti. Arba atvirkščiai, nežinau kas esu, neturiu pasitikėjimo savimi. Brangioji, tu ne nepasitikėjimo neturi, tu neturi savęs. Neturi savo identiteto. Tu net nežinau kur ieškoti to pasitikėjimo, apie ką jis bus. Lygiai tas pats – neatrandu savęs. Tu nepažįsti savęs. Žmogus, kuris save pažįsta, negali neatrasti.
Dabar man yra 41-eri, aš nebetikiu likimu, nes jis man nebuvo palankus. Bet tikiu, kad mūsų charakteris yra mūsų likimas. Šventai tikiu asmenybės galia. Bet nepasiskolintos, ne tos, kuri yra madinga, o tikrosios, kuri eina iš vidaus, prigimtinė. Išsigryninti savo identitetą ir susidėlioti taškus ant „i”, man padėjo veidotyra, labai tikiu, kad gali padėti ir tau.
Tad sveiki atvykę į veidotyros pasaulį. Čia ne apie tai, kas bus, o apie tai, kas esi Tu!